Juodai baltas detektyvas beveik išnyko dar prieš pirmąją bylą pasirodant televizijoje. Keista, tiesa? Vis dėlto tai yra istorija apie Juodąjį Vorą, serialą, kuris flirtavo su atšaukimu vien dėl to, kad drįso atrodyti kaip 1930-ųjų filmas.
Benas Reilly klajojo per tą šešėlinį, film noir pasaulį lyg privačios bylų tyrėjas, įsiūtas į komikso langelį. Serialas stipriai rėmėsi kontrastais: žiūrint nespalvotas serijas jautiesi senosios kino aikštės traškėjimą; pereik prie spalvotų kadrų ir paletė sprogsta sodriomis, komiksų stiliaus spalvomis, tai vizualus linktelėjimas į Dick Tracy ryškių kostiumų laukelius. Trumpi sakiniai. Ilgi sakiniai. Tai tiko scenarijui: Benas ne tik vaidina pasitraukusį voro herojų. Mutavęs voro įgėlimas išmušė jo žmogiškumo jausmą iš pusiausvyros. Jis iš naujo mokosi, ką reiškia būti žmogumi, imituodamas filmus, kuriuos žiūri. Tai keista. Tai poetika. Tai veikia.
Tačiau studijos nerimavo. Jos bijojo, kad jaunesni žiūrovai nepasižavės prie visiškai juodai baltos estetikos. Po dviejų sezonų pagyrimų ir fanų ažiotažo serialas vis tiek stovėjo uždarymo slenksčio. Nerimas buvo elementarus: ar moderni auditorija įsijungs į nespalvotą superherojinę istoriją? Dalaso Fan Expo renginyje Nicolas Cage prisipažino, kad kūrybinė komanda pataikė į sieną, serialo estetika atrodė labiau našta nei pardavimo privalumas.
Tada Cage'ui atėjo idėja, pasiskolinta iš netikėčiausios vietos: Godzilos sugrįžimo. Filmas Godzilla Minus Vienas pasirodė kino teatruose tiek spalvota, tiek juodai balta versija, pavadinta Godzilla Minus Spalva, pagarbus linktelėjimas į originalų Gojira. Taktika buvo elegantiška: pasiūlyk vieną variantą jaunesnei auditorijai, kuri mėgsta ryškias vizualines detales, ir kitą variantą puristams, trokštantiems tono autentiškumo. Cage pasiūlė tą patį sprendimą Juodajam Vorui. Prodiuseriai paklausė. Serialas išliko. Bent jau dar vienam sezonui.
Tai nėra visiškai naujas sprendimas. Kūrėjai anksčiau eksperimentavo su dviem leidimais. George Miller išleido Fury Road versiją pavadinimu Kraujo ir Chromo, artimesnę jo originaliai vizijai. Zack Snyder pristatė pilkų tonų režisieriaus kadrą Teisingumo Lygai pavadinimu Teisingumas yra Pilkas. James Mangold režisavo Logan, kuris gavo Logano noir leidimą ramesnei ir nuogai patirčiai. Tačiau Godzilos sinchroninis didžiųjų ekranų juodai baltas leidimas buvo neseniai įvykęs, aukštos prabos koncepcijos įrodymas, nuraminęs nervingus studijų vadovus.
Už studijų politikos šis žingsnis rodo, kaip šiandien vartojame žanrą. Ar jaunesnė auditorija, užaugusi ant hiper-sodrintų superherojinių reginių, gali priimti noir, kuris kalba kaip 1930-ųjų veikėjas? Gali būti, kad jie jau priima, net to nesuvokdami. Vorų Visatos filmai išmokė žiūrovus priimti visiškai skirtingas vizualines kalbas vienoje franšizėje. Trečioji dalis gali dar labiau palengvinti tokį toninį šuolį.
Labiausiai žmogiška šioje istorijoje yra valia išsaugoti meninį pasirinkimą. Kūrybinis instinktas, beveik sutraiškytas rinkos skaičiuoklėmis, buvo išgelbėtas paprastu ir sumaniu precedento pavyzdžiu: suteik žmonėms pasirinkimą. Viena versija nostalgijai. Kita versija neoninei apetitui. Ir jei toks statymas pasiteisins, tikėtina, kad daugiau serialų pasirodys dviejų skonio variantų, nes kartais monstrai, kurių bijome, nėra išoriniai pavojai, o patys studijų vadovai, jų bijantys.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.