Jie filmuoti savo apiplėšimus ir skelbia juos už plojimus. Šlovė ateina per lajkus ir dalinimus. Bėdos seka greitai.

How to Rob a Bank, Davido Leitcho naujausias darbas, yra blizgi apiplėšimo komedija, kuri flirtuoja su socialine kritika ir tuo pačiu bėga nuo vienos vizualinės kulminacijos prie kitos. Prielaida paprasta ir tamsiai modernaus pobūdžio: banko plėšikų grupė traktuoją nusikaltimus kaip turinį, transliuodama vaizdo įrašus ir nuotraukas, kad sukurtų auditoriją ir kartu prekės ženklą. Tačiau tas pats matomumas, kuris maitina jų garsumą, pavergia juos policijai, ir istorija virsta planavimo žaidimu, kuriame derinami apiplėšimai ir bėgimas nuo teisėsaugos bei virusinės šlovės pasekmės.

Nicholas Hoult veda ansamblį, kuriame yra Zoë Kravitz, Anna Sawai, Renzi Fliz, Pete Davidson ir John C. Reilly. Scenarijų parašė Mark Bianculli, o Leitchas, žinomas dėl savo kinetinio režisūros stiliaus, sluoksniuoja filmą ryškiais kameros sprendimais ir greitu montažu. Vaizdas aštrus. Veiksmas juda dar greičiau.

Kritikai išsiskyrė. Rotten Tomatoes filmas turi 42 procentus iš 38 apžvalgų, o Metacritic skaičiuoja 13 apžvalgų ir 47 balus iš 100. Šie skaičiai atspindi pasikartojantį priekaištą: filmas nori jaustis radikalus, bet dažnai apsiriboja stiliumi.

The Hollywood Reporter buvo viena iš palankesnių nuomonių, skyrusi 70 iš 100 ir pažymėjusi, kad pradinės veiksmo scenos flirtuoja su tuščiu blizgesiu, primenančiu 2022 m. „Bullet Train“, tačiau filmas niekada nenusibosta. Yra emocinių smūgių. Yra kontrkultūrinis kampas, kuris šiais laikais pagrindinėje kinematografijoje jaučiasi retas.

IndieWire, įvertinęs 67, palygino filmo anarchiškus impulsus su popkultūros trendais, o ne tikra chaosu, bet gyrė aktorių ansamblį ir filmo emocinę liniją. Kritikas teigė, kad iš esmės filmas supranta paprastą tiesą: veikėjai, kuriuos į nusikaltimą varo ekonominė neviltis, rezonuoja eroje, kai saugaus gyvenimo pažadas atrodo išgaravęs.

RogerEbert.com pasiūlė 63 balus, siūlydamas, kad filmo nereikėtų imti pernelyg rimtai, bet jis vis tiek gali paskatinti diskusijas. Jo radikalios idėjos dera su interneto žargonu ir memų kultūra, o filmas tiksliai tikrina Gen Z skonį taip, kad tai atrodo apgalvota, o ne atsitiktinė detale.

Kitos nuomonės buvo mažiau atlaidos. Screen Rant ir Screen Daily abu sukosi apie 60 balų, nurodydami neatitikimą tarp blizgių vaizdų ir tikrų juoko protrūkių stokos. Turint tokius komiškus talentus kaip Reilly ir Davidson, nepamirštamo humoro trūkumas atrodė kaip praleista galimybė. The Playlist skyrė 58 ir teigė, kad nepaisant filmo bandymų kanalizuoti kartos pyktį, galutinis rezultatas skaitomas kaip gana įprastas trileris, nešantis maišto atributus.

Tada seka griežtesnės nuomonės: The Daily Beast 45, Empire ir The Guardian po 40, o Slant Magazine 38. Šios apžvalgos kaltina Leitchą ir Bianculli, kad jie sumaišo garsumą su gylio įspūdis, paversdami triukšmingą politinę nuotaiką kažkuo, kas atgaivina tuščią socialinių įrašų pasipiktinimą, o ne tampa prasminga kritika.

Trumpai tariant: kritikai vertina energiją ir prielaidą, bet dažnai randa, kad vykdymas trūksta originalios įžvalgos ir tvirto komiškumo.

Taigi ką tai reiškia žiūrovui? Jei ieškote stilingų scenų, glotnių montažų ir šiuolaikinio požiūrio į garsumą ir vagystę, pramogos čia yra. Jei norite, kad apiplėšimo filmas stumtų ribas personažų vystyme arba pateiktų aštrią satyrą, greičiausiai išeisite šiek tiek nepasitenkinę.

Leitchas aiškiai žaidžia idėja, kad kapitalizmas ir turinių kūrimas dabar yra tos pačios ekosistemos dalis, ir jis aprengia tą kritiką neonu ir judesiu. Kartais kostiumas tinka. Kartais plonytis argumentas prasimuša per siūles. Bet kuriuo atveju filmas verčia jus žiūrėti, ir ta neramuma ką nors pasako apie laiką, kuriame gyvename.

Nuspręskite patys: eikite pažiūrėti arba palaukite transliavimo ir įvertinkite, ar šis apiplėšimas yra išradingas veidrodis, ar tiesiog dar viena blizgi pramoga.