8 Minutės
Pramonės atstovai atsako į plataus masto boikotą
Virš 1 200 vardų iš kino, televizijos ir muzikos industrijų prisijungė prie naujo atviro laiško, kuriuo pasisakoma prieš plačiai viešinamus raginimus boikotuoti Izraelio kino institucijas. Šią deklaraciją — inicijavo nevyriausybinės organizacijos Creative Community for Peace ir The Brigade — prašo menininkų, kurie pasirašė užsakytą boikoto įsipareigojimą, persvarstyti savo sprendimą. Laiško rengėjai teigia, kad toks griežtas pašalinimas rizikuoja cenzūruoti kūrybines balsas ir gilinti kultūrinius susiskaldymus.
Tarp pasirašiusiųjų yra gerai pažįstami teatro ir kino veidai, tokie kaip Liev Schreiber, Mayim Bialik ir Debra Messing, taip pat muzikantai, prodiuseriai ir vadovai. Laiškas konkrečiai išreiškia pasipriešinimą atskiram boikoto pareiškimui, kuris buvo platinamas po Film Workers for Palestine vėliava ir, kaip pranešama, surinko beveik 4 000 parašų iš tarptautinių filmų kūrėjų, aktorių ir kitų industrijos profesionalų.
Ką tvirtina atviras laiškas
Pagrindinė naujo atviro laiško tezė yra ta, kad kultūra ir pasakojimas tampa ginkluojami, kai visuotinis boikotas taikomas menininkams vien dėl jų tautybės ar institucinių ryšių. Laiško autoriai ypač pabrėžia, kad Izraelio kinas nėra vienalytis reiškinys: šioje industrijoje veikia kritiškos, bendradarbiaujančios ir disidentinės balsai — įskaitant žydų ir palestiniečių menininkus, kurie kartu kuria filmus ar rengia festivalius ir dažnai kritikuoja oficialią politiką.
Autoriai įspėja, kad terminai kaip „susijęs“ arba „dalinis bendrininkas“ yra neaiškūs įrankiai, galintys būti panaudoti visai bendruomenei įtraukti į juodąjį sąrašą vietoje to, kad būtų taikomi konkrečiam neteisingam poelgiui. Laiške taip pat minima istorija — cenzūros ir boikoto atvejai rodo, kad juodieji sąrašai linkę plėstis už pirminio ketinimo ribų, todėl kyla reali rizika užgniaužti būtent tuos balsus, kurie kritikuoja valstybes ar institucijas iš vidaus.
Nagrinėjant argumentą toliau, laiško rengėjai siūlo alternatyvas: vietoje absoliutaus išskyrimo ragina plėtoti dialogą, remti nepriklausomus kino kūrėjus ir palaikyti platformas, kuriose kritika gali būti girdima. Tokia strategija, jų teigimu, geriau saugo meninę laisvę, o taip pat išlaiko kultūrinių mainų kanalus, kurie gali būti gyvybiškai svarbūs tiek bendruomenėms, tiek tarptautiniam supratimui.
Kontextas: pirminis boikotas ir jo rėmėjai
Pirmasis boikoto pareiškimas, pradėtas platinimui rugsėjo pradžioje, ragina pasirašiusius atsisakyti darbo su Izraelio institucijomis ir kompanijomis, kurias jis kaltina „buvimu susijusiomis su genocidu ir apartheidu prieš Palestinos žmones“. Tarp šio pareiškimo rėmėjų yra žinomų vardų iš tarptautinės kino bendruomenės, o vieša diskusija aplink šį žingsnį tapo intensyvia.
Boikoto šalininkai teigia, kad tai yra kultūrinis spaudimas, panašus į ankstesnes sėkmingas akcijas, nukreiptas prieš režimus ar institucijas, kurios, kaip tikima, darė rimtą žalą žmonėms ar pažeidinėjo žmogaus teises. Priešininkai atgal argumentuoja, kad menininkų atėmimas iš platformų vien dėl tautybės bausto nepriklausomus kūrėjus, slopintų viešą diskusiją ir sukeltų nepageidaujamą kultūrinę žalą, nes tai uždarytų dialogo ir bendradarbiavimo erdves.
The Sea, apdovanojimų politika ir praktinės pasekmės
Neseniai nutikę įvykiai dar labiau paaštrino šią diskusiją. Izraelio filmas, pasakojantis apie jaunuolį palestinietį berniuką — The Sea — laimėjo pagrindinį prizą Izraelio Ophir apdovanojimuose ir buvo pateiktas šalies atrankai į tarptautinį ilgo metražo filmo Oskarų kovą. Šis pasirinkimas sukėlė politinę reakciją: sporto ir kultūros ministras viešai pareiškė, kad sumažins finansavimą apdovanojimams kaip atsaką į tokius sprendimus. Šis epizodas iliustruoja, kaip festivaliniai sprendimai ir meninis pripažinimas gali susipinti su nacionaline politika ir kodėl daug filmų kūrėjų baiminasi, jog boikoto praktika uždarytų kanalus kritiškiems balsams.
Tuo pačiu šioje istorijoje atsiskleidžia ir platesnės administracinės bei finansinės problemos: kai valstybės ar institucijos pradeda reguliuoti, kas gali atstovauti šaliai užsienyje, tai daro įtaką ne vienam kūrėjui — ypač toms komandoms ir kūrėjams, kurie remiasi tarptautinėmis koprodukcijomis ar festivaliniais tinklais. Praktinės pasekmės gali būti tokios: finansavimo sumažėjimas, festivalinių programų permąstymas, sunkumai užsitikrinti platinimą užsienyje ir pagrindinių sklaidos platformų praradimas politikos sąskaita.
Pramonės reakcija: studijos, festivaliai ir kultūrinių boikotų istorija
Keli dideli industrijos žaidėjai jau išreiškė savo požiūrį prieš boikotą. Pavyzdžiui, Paramount išplatino pareiškimą, kuriame atmetė bandymus nutildyti atskirus menininkus remiantis jų tautybe ir paragino daugiau įsitraukimo bei dialogo, o ne išskyrimo. Toks tonas atspindi ankstesnes kultūrines diskusijas — pavyzdžiui, prieštaringas reakcijas į raginimus boikotuoti Rusijos kultūrinius renginius po 2022 m. arba ilgametę istoriją, kai politiniai motyvai lėmė kūrėjų izoliavimą.
Kino istorikai ir kritikai pažymi, kad menas gali būti tiek pasipriešinimo forumas, tiek politiškai nukreiptų kampanijų taikinys. Ankstesnės konfliktinės situacijos parodė, kad absoliutiniai draudimai retai palieka vietos disidentams: dažnai nukentėti tie, kurie kritikuoja savo vyriausybes, o ne tie, kam adresuotas priekaištas. Be to, boikoto mechanizmai kartais netyčia sustiprina radikalesnius balsus, nes trūkstant tarpininkavimo erdvių, dialogas tampa sunkiai pasiekiamas.
Techniniu ir organizaciniu požiūriu, didžiųjų studijų ir festivalių reakcijos turi realios reikšmės: jų sprendimai dėl filmų rodymo, finansavimo ar partnerystės formuoja rinkos sąlygas. Kai kurie festivaliai jau svarstė atidėti sprendimus ar sudaryti specialias komisijas, kad įvertintų politinius ir etinius aspektus, o tai rodo, jog institucijos bando ieškoti subalansuotų sprendimų, kad apsaugotų meninę įvairovę bei viešą diskursą.
Palyginimai ir kultūrinė perspektyva
Skaitytojams, kurie seka filmus, nagrinėjančius Izraelio ir Palestinos santykius, šis laikas gali priminti ankstesnius kūrinius, kurie sudėdavo skirtingas nacionalines naratyvus. Tokie filmai kaip Ajami, Paradise Now ir Foxtrot naudojo hibridinius gamybos modelius ir dalijosi kūrybinėmis komandomis, kad atskleistų sudėtingas socialines ir politines realybes. Šios juostos rodo, kad koprodukcijos ir bendradarbiavimas kino srityje gali sukurti erdves užuojautai, nuoseklesniam supratimui ir niuansuotam požiūriui — būtent tai, ką norėtų išsaugoti tarpvalstybinio dialogo šalininkai.
Tuo pačiu metu dabartinė boikoto diskusija atspindi platesnę tendenciją: kūrybinės bendruomenės vis dažniau naudoja bendrus pareiškimus, siekdamos daryti politinį spaudimą. Tai kelia klausimą, ar tokios kolektyvinės iniciatyvos padeda siekti teisingumo ar, priešingai, kenkia trapiai ekosistemai, leidžiančiai gimti ir būti parodytiems konflikto tematikos filmams. Ar viešas spaudimas gerina sąlygas pokyčiams, ar uždaro erdves tiems, kurie kviečia į dialogą iš vidaus?
Filmos istorikas Marko Jensen tai apibendrina aiškiai: „Kai diskusiją ribojate tik išskyrimu, rizikuojate nutildyti pačius menininkus, kurie meta iššūkį esamai tvarkai. Kultūrinės sankcijos kartais baudžia ne tuos, kam jos skirtos — nepriklausomus režisierius ir festivalio programavimo kūrėjus, kurie dažnai būna garsiausi savo vyriausybių kritikų.“ Ši mintis iliustruoja, kaip moraliniai ir praktiniai argumentai susipina, formuodami sudėtingą sprendimų lauką kūrėjams ir institucijoms.
Be politinių argumentų, egzistuoja specifinės ekonominės ir logistinės pasekmės: boikotai gali apsunkinti tarptautinių koprodukcijų finansavimą, komplikuoti festivalių programų sudarymą ir sumažinti platinimo galimybes filmams, nagrinėjantiems politiškai jautrias temas. Tai ypač aktualu jauniesiems kūrėjams ir mažesnės apimties projektams, kuriems tarptautinis pripažinimas gali būti lemiamas karjeros žingsnis.
Ką tai reiškia kūrėjams ir žiūrovams
Ši diskusija nėra vien pareiškimų sąrašas — ji virsta realiais sprendimais kino mokyklose, gamybos posėdžiuose ir festivalių programavime. Menininkai, atsidūrę tarp solidarumo judėjimų ir noro saugoti kūrybinį mainą, turi apsispręsti, ar viešas spaudimas, ar uždaro tipo diplomatija bus veiksmingesnė teisingumo ir saugumo siekiuose. Tai — sudėtingas moralinis ir profesinis pasirinkimas.
Žiūrovams ir industrijos žmonėms šis laikas užduoda skubius klausimus: ar festivaliai gali išlikti erdvėmis ginčams ir skirtingoms istorijoms? Ar tarptautiniai bendradarbiavimo tinklai išgyvens kategorinius boikotus? Ir kaip menininkai turi derinti moralinius įsipareigojimus su pasakojimo amatų subtilumais, kad neprarastų meno laisvės ir prieigos prie auditorijos?
Galiausiai, naujasis atviras laiškas ragina kolegas pasirinkti įsitraukimą vietoje ištrynimo ir įvertinti ilgalaikes kultūrines ir bendruomenines kainas, kurias gali turėti visų menininkų atmetimas. Ar šis argumentas pakeis tuos, kurie pasirašė pirminį boikoto tekstą — tai dar neaišku ir priklausys nuo tolesnių diskusijų bei viešos nuomonės kaitos.
Trumpa pabaigos pastaba: kinas dažnai būna ta vieta, kur prasideda sunkūs pokalbiai. Ši polemika gali būti skausminga, bet taip pat gali paskatinti industriją aiškiau apibrėžti, kaip ji remia meninę laisvę ir tuo pačiu susidoroja su politiniais krizės iššūkiais. Atsižvelgus į istorines pamokas ir praktinius padarinius, sprendimai šiandien turi būti priimami atsakingai, saugant atvirą erdvę kūrybai bei kritiniam mąstymui.
Šaltinis: variety
Komentarai