8 Minutės
Andrea Iervolino pristato virtualų režisierių
Italų prodiuseris Andrea Iervolino, žinomas dėl aukšto profilio projektų kaip Ferrari ir To the Bone, paskelbė apie drąsų naują projektą: The Sweet Idleness — ilgametražį filmą, režisuojamą vardu ir sistema, kurią sudaro dirbtinis intelektas pavadinimu FellinAI. Šis projektas pristatomas kaip eksperimentas, siekiantis sujungti žmogiškąjį jautrumą su mašininės kūrybos galimybėmis, ir pasirodo tuo metu, kai generatyvus dirbtinis intelektas iš esmės keičia kino bei vizualiojo meno ribas.
The Sweet Idleness vaizduoja artimos ateities visuomenę, kurioje tik 1 % žmonių vis dar dirba, o likusi dauguma išlaiko savo pragyvenimą leisgyvenos veiklos dėka, kurią užtikrina automatizacija. Išlikę darbuotojai darbą paverčia simboliniu ritualu — jie tampa ceremonine pasipriešinimo prieš mašinų atneštą prasmės eroziją forma. Iervolino teigia, kad filmas skirtas „švęsti didžiojo Europos kino poetinę ir sapnišką kalbą“ — tai paaiškina ir vardą FellinAI: subtili pagarba Federico Fellini ir jo stilistinei eilutei, kuriai būdinga lyrika ir siurrealistinės pasakos.
Projekte derinamas siaurų kino tradicijų pagarbos elementas su moderniomis technologijomis. Tai ne tik provokuojanti idėja dėl režisūros autorystės, bet ir praktinė platforma tirti, kaip mašininis mokymasis gali paveikti naratyvines ir vaizdo sprendimų grandines. Tuo pat metu Iervolino pabrėžia, kad FellinAI yra kūrybinis įrankis, o ne bandymas anuliuoti žmogiškąją kūrybą — sprendimai bus priimami kartu su žmonėmis, o ne vietoje jų.
Kuo yra FellinAI ir kaip jis veikia?
FellinAI priklauso Andrea Iervolino Company AI — technologiniam Iervolino prodiuserinės grupės padaliniui. Sistema apibūdinama kaip algoritminė režisieriaus forma: tai darbinis srautas (pipeline), kuris generuoja kūrybinius sprendimus, siužeto punktus, vizualines paletes ir net kamerų planavimo bei montažo eskizus. FellinAI naudoja didelį kino darbų korpusą ir mašininio mokymosi modelius, kad išmoktų stilistikos, kadro kompozicijos, ritmų ir naratyvinių struktūrų modelius.
Iervolino savanoriškai įvardija save kaip "žmogų grandinėje" — prižiūrintį, atrenkantį ir nukreipiantį AI procesus, o ne paleidžiantį juos be kontrolės. Tai reiškia, kad nors sistema gali siūlyti daugybę alternatyvių scenarijų, kadro ar estetikos variacijų, galutiniai sprendimai bus validuoti žmonių komandos: režisūros konsultantų, prodiuserių, operatorių ir aktorių. Toks modelis orientuotas į hibridinę bendradarbiavimo formą, kur mašina pagreitina idėjų generavimą ir suteikia plačią kūrybinę „paletę“, o žmogus pasirenka ir kontekstualizuoja.
Scenos bus filmuojamos su gyvais atlikėjais, kurių skaitmeninės dvynės kuriamos per Actor+ — Iervolino vidinę agentūrą, tiekiantį virtualius stovinus ir skaitmenines analogijas, kurias FellinAI integruoja į savo kuriamą vizualinį naratyvą. Actor+ procesas, kiek nurodoma viešai, apima sutikimą su aktoriais dėl jų įvaizdžio panaudojimo, techninį skaitmenizavimą ir modelių derinimą, siekiant sukurti tikroviškus ir judesius gerai atkartojančius personažus.
Technologinė pusė apima kelis pagrindinius komponentus: didelio masto duomenų rinkiniai, iš kurių modeliai mokosi kinematografinių elementų; generatyvūs tinklai, siūlantys vizualines kompozicijas ir kadrų brėžinius; taip pat planavimo variklis, kuris modeliuoja seansų trukmes, perėjimus ir montažo ritmą. Vykstant produkcijai, Iervolino ir jo komanda rankiniu būdu koreguoja ir pritaiko tuos pasiūlymus — tai yra metodas, kurio esmė yra ne visiškas automatizavimas, o sinergija tarp žmogaus sprendimo ir mašininio pasiūlymo.
Kol kas išleistas tik trumpas anonsinis treileris, o galutinė filmo išleidimo data dar nėra paskelbta. Produkcijos modelis stipriai remiasi hibridine bendradarbiavimo forma: aktoriai, VFX komandos, prodiuseriai ir kūrybinės grupės dirba kartu, kad sugeneruotų filmą, kurio formalūs pasirinkimai yra įtakojami mašininio mokymosi modelių, išmokytų iš plataus kino palikimo. Tai leidžia eksperimentuoti su stilistinėmis nuorodomis, nuotaikų gradacijomis ir išplėtimais, kurie galėtų būti sudėtingi arba labai brangūs tradicinėmis priemonėmis.
Be techninių aspektų, organizacinė pusė taip pat reikalauja naujų sutartinių mechanizmų: aktorių sutikimai dėl skaitmeninių dvynių, autorinių teisių klausimai dėl mokymo duomenų ir aiškūs darbo srautai tarp žmonių ir AI. Tokie detalūs procesai reikalingi tam, kad hibridinės gamybos metu būtų užtikrintas skaidrumas, teisinis pagrįstumas ir pagarba atlikėjų teisėms.
Pramoninis kontekstas ir ginčai
Ši žinia pasirodo kontekste, kuriame intensyvėja ginčai dėl sintetinių atlikėjų — ypač atsiradus diskusijoms apie visiškai AI sukurtą personažą „Tilly Norwood“, kuris sulaukė stipraus aktorių ir profesinių sąjungų pasipriešinimo. Organizacijos kaip SAG-AFTRA bei žymūs atlikėjai, pavyzdžiui, Emily Blunt, išreiškė susirūpinimą, kad sintetinių personažų mokymas naudojant gyvų aktorių darbus gali kvestionuoti profesijas ir nykinti žmogaus patirtį, esančią vaidybos centre.
Iervolino kategoriškai teigia, kad The Sweet Idleness neturi tikslas pakeisti tradicinį kiną, o FellinAI suvokia kaip kūrybinį įrankį, padedantį praplėsti galimybes. Vis dėlto šis projektas patenka į platesnę diskusiją apie autorystę, sutikimą ir etikos principus, susijusius su modelių mokymu naudojant esamus kūrinius. Kur baigiasi įkvėpimas ir prasideda neautorizuotas kūrybos panaudojimas — klausimas, kuris vis dažniau užduodamas teisinių bei profesinių institucijų.
Studijos ir nepriklausomi prodiuseriai vis plačiau eksperimentuoja su AI priemonėmis: nuo previzualizacijos ir scenarijų analizės iki automatizuoto spalvų derinimo ar net generatyvaus garso dizaino. Ankstesnės skaitmeninės kino eros demokratizavo vaizdo kūrimo įrankius, tačiau dabartinis AI bangos periodas kelia naujas problemas: kas yra autoriai, kieno raiška naudota mokymo duomenyse ir kokios teisės turi atlikėjai savo atvaizdams? Visi šie klausimai reikalauja ne tik technologinių, bet ir politinių bei teisinių sprendimų.
Be to, šis projektas tapo katalizatoriumi platesnėms diskusijoms apie pramonės ateitį: ar bus kuriami hibridiniai modeliai, kurie pabrėžia žmogaus ir mašinos partnerystę, ar matysime dažnesnius atvejus, kai AI priima vis daugiau kūrybinių sprendimų be žmogaus priežiūros? Atsakymai priklausys ne tik nuo technologijų pažangos, bet ir nuo to, kaip stipriai institucijos bei pačios kūrybinės bendruomenės reguliuos praktiką.
Palyginimai, įtakos ir ką stebėti
Tonaliai The Sweet Idleness artimesnis meniniam moksliniam grožiniam kinui ir spekuliatyvioms fabulai — mintyse kyla filmai kaip The Lobster arba A Field in England, kurie savo siurrealistinėmis premisomis analizuoja socialinius ritualus. Palyginti su Iervolino ankstesniais darbais, kurių spektras svyruoja nuo biografinių epopėjų iki blizgios dramos, FellinAI pasiūlymas yra labiau eksperimentinis: čia ne tik kitas režisierius, bet ir kitoks sprendimų priėmimo mechanizmas.
Užkulisiuose Actor+ naudojimas skaitmeniniams atvaizdams kurti primena diskusijas apie deepfake technologijas ir skaitmenines „atgimimus“ — tačiau Iervolino projektas, kaip teigiama, grindžiamas aktorių sutikimais dėl skaitmeninių dvynių naudojimo. Toks skirtumas yra svarbus, nes jis gali nulemti, ar auditorija ir sąjungos projektą priims kaip etiškai pagrįstą praktiką, ar kaip pavojingą precedento nustatymą.
Kinotyros istorikas Marko Jensen pažymi: „Šis projektas simbolizuoja lūžio tašką kine. Tai nėra tik naujo įrankio testas — tai išbandymas santykio tarp amato ir mašinos. Ar žiūrovai priims mašinos režisuotą estetiką, priklausys nuo to, kaip skaidriai ir etiškai bus atliekamas darbas.“ Tokie komentarai pabrėžia, kad meninė vertė ir pramoninis poveikis bus svarstomi lygiagrečiai: tiek ar filmas išplečia kinematografinę kalbą, tiek ar jis sukels reguliavimo ir autorių teisių apsaugos poreikį.
Kritinėse vertinimo skalėse The Sweet Idleness bus matuojamas dviem aspektais: meniniu laipsniu ir pramoniniu poveikiu. Filmas, kuris prasmingai panaudoja AI, kad praplėstų kino išraišką, gali būti šlovinamas kaip novatoriškas; jeigu rezultatas tik daugins jau egzistuojančius stilius be aiškios žmogiškos autorystės, tai gali sustiprinti raginimus reglamentuoti praktikas ir stiprinti atlikėjų apsaugą. Festivaliai, kritikų bendruomenės ir profesionalios sąjungos taps svarbiais barometrais, rodydami, kaip priimama tokia kūrybos forma tarptautinėje publikoje.
Filmo demonstracija taip pat taps svarbiu eksperimentu dėl to, kaip AI įtakos estetika skaitoma ekrane: ar FellinAI demonstruos nuoseklų, atpažįstamą autorių balsą, ar išryškins tik išmoktas modelių koliažines struktūras, imituojančias kinematografinę poeziją? Nepriklausomai nuo atsakymo, Iervolino atvėrė duris viešam eksperimentui — o kūrybinės ir politinės reakcijos taps neatsiejama šio projekto istorijos dalimi.
Žiūrovams, kino mėgėjams, festivaliams ir kritikams tikrai bus įdomu stebėti, kaip AI įtakojama vizija atsiskleis ekrane. Rekomenduojama sekti patikimus leidinius ir oficialius kanalo atnaujinimus dėl treilerio, premjeros ir techninių detalių. Ar FellinAI taps ateities režisūros ženklu, ar išliks provokuojančiu eksperimentu — sprendžiama dalinai pagal kūrinio meninę sėkmę ir dalinai pagal tai, kaip industrija sugebės sureguliuoti naujus technologinius iššūkius.
Žiūrėkite išleistą treilerį ir stebėkite naujienas apie filmo pasirodymą. Net jei FellinAI nebus galutinis režisūros ateities modelis, The Sweet Idleness jau tapo vertinga diskusijų pradžia apie autorystę, technologijas ir kino kūrimo ateitį.
Šaltinis: deadline
Palikite komentarą