Kas iš tikrųjų apmokėjo Tilly Norwood – finansavimo kilmė

Kas iš tikrųjų apmokėjo Tilly Norwood – finansavimo kilmė

Komentarai

7 Minutės

Kas iš tikrųjų apmokėjo Tilly Norwood?

Tilly Norwood istorija — dirbtinio intelekto (DI) aktorės personažas, sukėlęs diskusijas Holivudo ir Jungtinės Karalystės kino sektoriuje — įgavo naują posūkį. Technologė Eline Van Der Velden viešai patikslino, kad British Film Institute (BFI) lėšos nebuvo panaudotos avatario kūrimui. Vietoj to ji tvirtina, jog projektas buvo finansuotas per atskirą įmonę Xicioa ir asmenines investicijas, o ankstesnė jos bendrovė Particle6 gavo atskirą BFI dotaciją, skirtą tarptautinei plėtrai. Šio aiškaus finansavimo atskyrimo svarba kyla iš nuogąstavimų, kad viešos lėšos gali remti technologijas, kurios pakeičia tradicinius aktorius, o ypač jaunus ar pradedančius atlikėjus. Tekste aptariami terminai — dirbtinis intelektas, AI aktoriai, virtualūs influenceriai, sintetinė panašumo teisė — padeda geriau suprasti, kodėl žiniasklaidos ir pramonės reakcija buvo intensyvi ir kodėl reikia skaidrumo atliekant kultūrinius ir komercinius sprendimus.

Tai skirtis yra reikšmingas. Kai informacija pirmą kartą pasirodė viešai, daugelis aktorių ir pramonės atstovų išreiškė susirūpinimą, jog valstybės ar kultūros organizacijų finansavimas gali būti nukreiptas į technologijas, kurios ilgainiui pakeistų žmones scenoje ar ekrane. Tokie nerimai ypatingai aktualūs pradedantiesiems aktoriams, muzikantams ir kitiems kūrėjams, kurių darbo galimybės gali susitraukti, jei sintetiniai talentai taps plačiai priimami reklamoje, serialų reklamoje ar socialinių tinklų kampanijose. Istoriškai panašios diskusijos kilo dėl mirusių atlikėjų skaitmeninimo komerciniuose filmuose, kur teatro ir kino bendruomenė ginčijosi dėl etikos, autorių teisių ir sutikimo klausimų. Ši diskusija apima ir platesnius klausimus: kokie įstatymai gina asmens panašumą, kaip turi būti užtikrintas sutikimas ir kompensacija, bei kokie saugikliai reikalingi, kad DI sprendimai būtų sąžiningi ir etiški.

Van Der Velden paaiškino, jog Particle6 gavo 120 000 svarų sterlingų iš UK Global Screen Fund (skirta 2023 m. lapkritį) ir šios lėšos buvo aiškiai skirtos tarptautinei verslo plėtrai — dalyvavimui užsienio rinkose, intelektinės nuosavybės (IP) įsigijimui ir tarptautinės komunikacijos bei pardavimų komandų samdymui, o ne DI talentų kūrimui. BFI patvirtino, kad Particle6 skirta dotacija nepriklausė nuo vėlesnės Xicioa įkūrimo ar viešo Tilly Norwood paleidimo 2025 m. viduryje. Šis teiginys svarbus ne tik dėl finansinių atskaitomybės reikalavimų, bet ir dėl to, kaip viešos institucijos aiškina savo prioritetus kultūros ir kūrybinio sektoriaus finansavime. Viešos dotacijos paprastai reikalauja skaidrumo, aiškių tikslų ir atsiskaitymo mechanizmų — ypač kai finansavimas gali turėti poveikį darbo rinkai ir kultūrinei raiškai.

Pramonės kontekstas ir kodėl tai svarbu

DI aktoriai ir virtualūs influenceriai yra augančios pramogų technologijų tendencijos dalis. Studijos, prodiuseriai ir reklamos agentūros eksperimentuoja su sintetiniais atlikėjais nuo socialinių kampanijų iki serialų reklamavimo ir papildomos žiniasklaidos strategijos. Toks eksperimentavimas apima tiek kūrybines galimybes — naujus pasakojimo žanrus, virtualias scenografijas ir interaktyvias patirtis — tiek ir ekonominius argumentus: nuolatinis virtualaus aktoriaus prieinamumas, mažesnės kelionės ir logistikos išlaidos, greitesnė iteracija reklamos kampanijose. Tačiau situacija tampa kitokia, kai viešos institucijos arba kultūros fondai, tokie kaip BFI, yra suvokiami kaip finansuojantys tokius eksperimentus. Lieka esminių klausimų apie viešų lėšų paskirtį, visuomeninę atsakomybę ir menininkų interesų apsaugą, ypač kai nauja technologija gali pakeisti darbo pobūdį ir sąntaką rinkoje.

Palyginkime šį atvejį su ankstesnėmis pramonės problemomis: skaitmeninis mirusių atlikėjų atgaivinimas didžiuosiuose filmuose ir technologijų bendrovių naujausi sprendimai riboti DI generuotų viešų asmenybių panašumus. Abi šios istorijos privertė industriją ieškoti pusiausvyros tarp inovacijų ir menininkų teisių bei darbo saugumo. Pavyzdžiui, kai kurie režisieriai rengė papildomas apsaugos priemones aktoriams, o advokatūros grupės skatino aiškesnę teisės aktų bazę dėl panašumo teisių ir kompensacijų. Tai rodo, kad technologinė pažanga ne visada ateina kartu su automatiniais teisiniais ar etiniais sprendimais — pramonė ir reguliatoriai turi aktyviai dirbti kartu.

Užkulisiuose Particle6 (įkurta 2015 m. ir remta Channel 4 bei Creative UK) dabar pozicionuoja save kaip DI produkcijų įmonę, tuo tarpu Xicioa save reklamuoja kaip DI talentų studiją. Van Der Velden teigia, kad intelektinė nuosavybė (IP) priklauso Xicioa, o Particle6 teikia paslaugas pagal sutartį. Tokie struktūriniai sprendimai — kai vienos įmonės vykdo plėtrą, kitos kuria produktą, o trečios valdo IP — dažni startuolių ekosistemoje ir gali apsunkinti viešos diskusijos supratimą apie atsakomybę bei finansavimo kilmę. Tai taip pat kelia klausimus dėl sutarčių sąlygų, autorinių teisių perleidimo, atlyginimų ir atlyginimų skaidrumo dirbtinio intelekto produktams.

„Skirtumas tarp dotacijomis remiamos plėtros ir privačiai finansuojamo produkto kūrimo yra esminis skaidrumui,“ sako kino istorikas Marko Jensen. „Žiūrovams ir atlikėjams reikia aiškių atsakomybės linijų, kai į gamybos grandinę įeina naujos technologijos.“ Šis pasakymas akcentuoja, kad visuomenė turi teisę žinoti, kaip buvo panaudotos viešos lėšos, ir kad nėra tik viena tiesa — svarbu, kas konkrečiai finansavo technologijos kūrimą, kas valdo IP ir kokios yra ilgalaikės pasekmės kūrėjų bendruomenei. Istoriškai panašios diskusijos apie skaidrumą lėmė griežtesnes finansinio atskleidimo taisykles ir viešų programų peržiūrą, todėl dabartinė diskusija galėtų paskatinti panašius poslinkius.

Kritikai ragina sukurti aiškesnius pramonės standartus: kas valdo DI atlikėją, kaip apsaugomos panašumo teisės ir kokios apsaugos priemonės yra numatytos žmonių aktoriams. Tokie standartai galėtų apimti skaidrias sutartis, reikalavimus nurodyti, kad personažas yra sintetinė figūra, atlyginimo mechanizmus tiems, kurių darbo vietos gali būti paveiktos, bei gaires dėl duomenų šaltinių naudojimo DI mokymuisi. Palaikytojai teigia, kad sintetinis talentas, tinkamai reguliuojamas, gali atverti kūrybines galimybes — naujas pasakojimo formas, ekonomiškas reklamos sprendimų alternatyvas ir virtualius atlikėjus, kurie gali būti pasiekiami 24/7 be fizinių apribojimų. Tačiau tokios galimybės turi būti derinamos su aiškiomis etikos gairėmis ir darbo apsaugos mechanizmais, kad inovacijos neįtvirtintų nelygybės ar neteisingų praktikų.

Tilly Norwood tapo aštriu diskusijų objektu, nes ji stovi menų, technologijų ir viešųjų lėšų sankirtoje. Vietoj paprasto „taip“ arba „ne“ klausimo, kas finansavo ką, šis atvejis atskleidžia, kaip greitai startuoliai gali persiorientuoti, kaip intelektinė nuosavybė gali būti perkelta tarp juridinių subjektų, ir kodėl skaidrumas yra būtinas visuomeniniam pasitikėjimui. Tai taip pat parodo, kad pramonės dalyviai, reguliatoriai ir visuomenė turi bendradarbiauti, kad sukurtų patikimą teisinį ir etinį rėmą, apsaugantį kūrėjus ir skatintų sąžiningą inovacijų pritaikymą.

Ar vertinate DI aktorius kaip kūrybinius įrankius, ar matote juos kaip egzistencinę grėsmę atlikėjams, Tilly Norwood istorija yra naudinga studija apie valdymą, etiką ir ekrano pasakojimo ateitį. Ji skatina susimąstyti apie ilgalaikes pasekmes darbo rinkai, apie kūrybinės industrijos finansavimo modelių pokyčius ir apie tai, kaip technologijos keičia pačią pasakojimo praktiką. Diskusija taip pat parodo, kad pramonė turi bandyti rasti pusiausvyrą tarp kūrybinės laisvės, technologinių galimybių ir žmogaus teisių apsaugos.

Trumpas užrašas: daug klausimų vis dar išlieka dėl sutarčių, sutikimo ir autorinių teisių — sritys, kur reguliuotojai ir industrija greičiausiai turės imtis veiksmų anksčiau nei vėliau. Tai apima aiškias gaires dėl DI kūrinių žymėjimo, kompensacijos mechanizmus tiems, kurių panašumai buvo naudojami, ir skaidrumo reikalavimus viešoms dotacijoms bei partnerystėms. Dauguma ekspertų sutinka, kad holistinė požiūrio strategija — apimanti teisinį, etinį ir ekonominį aspektus — yra būtina, kad DI technologijų integracija į kūrybinį sektorių būtų tvari, sąžininga ir naudinga visuomenei bei darbo rinkai.

Šaltinis: deadline

Palikite komentarą

Komentarai