6 Minutės
Kodėl ištrinta scena buvo svarbi — ir kodėl gerbėjams tai rūpi
Kai HBO serialas A Knight of the Seven Kingdoms debiutavo, kritikai gyrė jo ištikimybę George R.R. Martino The Hedge Knight. Adaptacija, sekanti kietą ir išradingą skvarnią 'squire'-į, vėliau tapusį herojumi Dunku (vaidina Peter Kelfi), ir jaunuolį Egg (Dexter Sol Ansel), buvo pagirta už kinematografinius gamybos standartus, šilumą kuriant personažus ir už senamadišką riterišką toną, kurio gerbėjai ilgėjosi nuo Game of Thrones.
Vis dėlto serialo bendrarežis Ira Parker neseniai atvirai pripažino interviu, kad padarė tai, ką pavadino 'didele klaida' pirmajame sezone: iškirpo trumpą, bet emocinę sceną iš knygos. Martino romane kaimo gyventojai šaukiasi Dunko prieš Trial of Seven, o Steely Pete atsako į Dunko klausimą 'Kuo aš jiems esu?' sakiniu 'Riteris, kuris prisimena savo priesaikas.' Tą vieną sakinį dažnai cituoja skaitytojai kaip moralinį The Hedge Knight pasakojimo centrą.
Parkeris sakė, kad šis dialogas buvo įrašytas į ankstyvas scenarijaus versijas, bet vėliau pašalintas dėl tempo ir tono priežasčių. Jis atvirai pripažino: 'Sąžiningai, tai buvo mano klaida', ir pridūrė, kad nors sakinio neliko, jis mano, jog jo esmė išlieka Dunko arkos ir sprendimų ekrane. Tokia publicistinė prisipažinimo dinamika iškart sugrąžino diskusiją apie adaptacijos sprendimus: kokį dialogą verta palikti, kas turėtų būti sutrumpinta ir kaip išsaugoti knygos moralinį centrą neprarandant televizinio pasakojimo ritmo.
Adaptacijos pasirinkimai: ištikimybė vs. pasakojimo srautas
Tai klasikinė adaptacijos dilema. Išlaikyti kiekvieną mylimą eilutę iš knygos gali sulėtinti epizodo tempą; ją pašalinus, rizikuojama nuskriausti ištikimus skaitytojus. Šiuo atveju serialas pakeitė tiesioginį Martin'o sakinį į Dunko sukrečiantį monologą 4-ame epizode apie ponus ir riterius, pamirštančius savo priesaikas — scena, kuri stipriai palietė žiūrovus ir sulaukė aukštų vertinimų (epizodas įvertintas 9.7 IMDb reitingu pagal tam tikras ataskaitas).
Tokie kompromisai atskleidžia platesnį kontekstą, kuriame dirba šiuolaikinės fantastinės televizijos produkcijos: reikia gerbti knyginį šaltinį, bet taip pat sukurti pasakojimą, kuris vizualiai ir emociškai veiktų ekrane. Serialai kaip The Rings of Power ir The Witcher taip pat susidūrė su panašiomis įtampos linijomis: kaip suderinti ištikimybę originalui ir prireikus perstatyti scenas, kad televizija veiktų kaip atskira meno forma. A Knight of the Seven Kingdoms linksta į tonalinę ir charakterių ištikimybę net tada, kai sumažinami konkretūs dialogai, stengdamasis išsaugoti pasakojimo širdį ir moralinį svorį.
Techniniu požiūriu scenų kirpimas dažnai kyla iš kelių tarpusavyje susijusių veiksnių: laiko apribojimų epizodui, norimos emocinės kelionės palaikymo, aiškumo linijos tarp pagrindinių ir antrinių siužetų, ir aktorių vaidmenų laipsnio plėtojimo. Kai kūrybinė komanda analizuoja, kas yra būtina siekiant išlaikyti ritmo nuoseklumą, net ir reikšmingos dialogo eilutės gali būti atidėtos arba integruotos kitur — kaip šiuo atveju, kai Martin'o mintis apie priesaikas perkeliama į Dunko platesnę kalbą ekrane. Tokio tipo sprendimai reikalauja aiškios vizijos iš showrunner'io ir rašytojų komandos, ir kartais jie gali būti kritikuojami ir argumentuojami toliau socialinėje bei profesionalioje žiniasklaidoje.
Praktinis aspektas: televizija turi savo ritmo logiką. Kiekvienas epizodas turi palaikyti dramatišką architektūrą — intro, augimą, kulminaciją, pabaigą — ir menkiausias nukrypimas nuo šios struktūros gali išbalansuoti sezono toną. Todėl scenos, kurių vienintelis tikslas yra suteikti užuominą apie personažo moralinį stuburą, kartais yra sukoncentruotos arba perskirstytos per kelis epizodus, kad išlaikytų pasakojimo spanguoles stabiliai ir tolygiai. Tai nebūtinai reiškia, kad praradome šaltinio prasmę — dažnai tiesiog randama kita, gal net stipresnė vieta tos idėjos perteikimui.
Gerbėjų reakcija ir kultūrinis poveikis
Socialiniai tinklai sužibo po Dunko transliuotos kalbos ir kitų veikėjų priimtų sprendimų, įrodydami, kad pasakojimo kertinės temos — garbė, kuklumas ir tikroji riteriškumo prasmė — rezonuoja gerbėjų bendruomenėse, nepaisant vienos konkrečios eilutės praradimo. Serija taip pat gavo iš to naudos lyginant su Game of Thrones, tačiau tuo pačiu ji kuria savo tapatybę, daugiausia dėmesio skirdama tyliau atspindintoms, intymesnėms akimirkoms ir švelnesniam moraliniam kompasui.
Užkulisiuose sprendimas iškirpti sakinį greičiausiai kilo iš komandos, kuri balansavo epizodo trukmę, struktūrą ir personažų ritmus. Tokia redakcinė genėjimo praktika yra įprasta aukšto biudžeto televizijoje ir dažnai žiūrovams nematoma — kol showrunner'is viešai apie tai neprisimena arba nepripažįsta. Viešas prisipažinimas sukuria dialogą su auditorija ir kartu paaiškina kūrybinius pasirinkimus, bet taip pat iš naujo atveria diskusiją apie autentiškumo ribas ir adaptacijos atsakomybę.
Filmo kritikė Anna Kovacs pažymi, kad 'maži pasirinkimai, kaip trūkstamas sakinys, gali jaustis milžiniškai gerbėjams, tačiau tikrasis išbandymas — ar adaptacija išsaugo savo šaltinio dvasią.' Ši nuomonė atspindi platesnį kritinį diskursą: ne visada būtina ar įmanoma perkelti kiekvieną kalbos fragmentą iš knygos į ekraną, bet svarbu išsaugoti esminius moralinius ir teminius elementus, kurie suteikia pasakojimui jo tapatybę.
Žiūrovams svarbiausia žinia yra raminanti: net su pakeitimais A Knight of the Seven Kingdoms stipriai susijungė su auditorija, pristatydamas tiek spektaklį, tiek nuoširdžią personažų dramą. HBO jau suteikė žalią šviesą 2 sezonui, kuris adaptiuos The Sworn Sword, todėl yra daugiau progos stebėti, kaip Dunko garbės kodeksas atsiskleis platesniame kontekste. Antras sezonas suteiks galimybę plėsti pasakojimo tematiką ir atkurti dalis to, ką kai kurie skaitytojai jautė esant prarastą — net jei tai bus daroma šiek tiek perkuriant, o ne tiesiogiai kopijuojant knyginį tekstą.
Diskusija apie iškirptą sakinį atvėrė platesnį klausimų lauką apie adaptacijos etikos principus, kūrybinę priežiūrą ir gerbėjų įtraukimą. Tokie atvejai dažnai skatina prasiplėsti kultūrinę analizę: ką mes prarandame pritaikydami vieną meninės išraiškos formą į kitą? Ar serialas turi pareigą išsaugoti kiekvieną frazę, ar jis turi teisę naujai interpretuoti tekstą, kad pasiektų platesnę auditoriją? Atsakymai priklauso ne tik nuo kūrėjų ketinimų, bet ir nuo auditorijos lūkesčių, kuriuos formuoja tiek knygos, tiek ankstesnės serialų sėkmės, kaip Game of Thrones, patirtis.
Trumpai tariant: sakinys buvo iškirptas, prisipažinimas buvo padarytas, tačiau pasakojimo širdis toliau plaka — ir tai, kas svarbiausia adaptacijose iš mylimos fantazijos literatūros, yra būtent ši plaka žinia. Nuosekli dramatinė vizija, pagarba personažams ir aiški moralinė kryptis leidžia serialui išlaikyti ryšį su šaltiniu, net kai konkretūs žodžiai yra perkelti ar perkomponuoti.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą